Artėjant prie paslapties
Kas lieka su mumis po Velykų? Kaip Bažnyčia saugo gyvą Prisikėlimo kvapą per visą Šviesiąją savaitę? Kodėl bažnyčios viduryje guli pašventinta duona, prie kurios prieiname su pagarba?
Artosas — tai ne tik duona. Tai paveikslas. Tai atminimas. Tai tylus, bet gilus liudijimas, kad Kristus — tarp mūsų. Kiekvieną kartą, kai tikintysis žiūri į jį velykinėmis dienomis, jis susitinka su vienu seniausių ir subtiliausių krikščioniškosios Tradicijos simbolių — simboliu, kuriame susijungia eucharistinė paslaptis, apaštalinis atminimas ir eschatologinis Karalystės laukimas.
Norint giliau įžvelgti šį paveikslą, reikia eiti tuo keliu, kuriuo mus veda Bažnyčia: per žodį, per istoriją, per tėvų aiškinimą, per liturginį veiksmą, per širdies maldą. Tuomet artosas nustoja būti „dar vienu obrzadu" ir atsiveria kaip gyva Prisikėlimo ikona.
Žodis ir jo gelmė
Pats žodis artosas (ἄρτος) reiškia „duona" — rauginta duona, „pakilusi", priešingai nei nerauginta duona (ἄζυμα), kuri buvo atnašaujama Senojo Testamento Velykoms. Šis atrodytų menkas leksikos skirtumas turi didžiulę teologinę prasmę: Kristus, būdamas naujomis Velykomis, atneša ir naują duonos pavidalą — duoną, gaivinamą Šventosios Dvasios raugu, ženklinančią naują kūriniją, naują žmogų, prisikėlusią žmoniją.
Evangelijoje Pats Viešpats atskleidžia šios duonos paslaptį. Pokalbyje su žmonėmis po duonos padauginimo stebuklo Jis sako:
„Aš esu gyvenimo duona… Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę." Jn. 6:48, 51
Prie šio žodžio grįžta visa vėlesnė krikščioniškoji duonos tradicija: ir Eucharistija, ir antidoras, ir artosas, ir prosfora — skirtingi to paties apreiškimo aspektai: Pats Kristus yra Duona, nužengusi iš Dangaus.
Senojo Testamento provaizdžiai
Šventieji tėvai moko mus artose matyti ne atsitiktinį paprotį, o Bažnyčios atsaką į ilgą Senojo Testamento provaizdžių grandinę, vedančią į Kristaus paslaptį.
Melchizedeko duona
„Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Aukščiausiojo Dievo kunigas" (Pr. 14:18). Šiame paslaptingame patriarche Tradicija mato Kristaus provaizdį — Teisybės Karalių, Vyriausiąjį Kunigą, atnašaujantį bekraujį duonos ir vyno auką. Laiškas žydams aiškiai sako: Kristus yra „vyriausiasis kunigas pagal Melchizedeko eilę" (Žyd. 5:10). Artosas kaip pašventinta duona, stovinti priešais altorių, nešioja šio vyriausiojo kunigystės paveikslo atspindį.
Mana dykumoje
„Dangaus duona" (Iš. 16), kuria Viešpats maitino Izraelį klajonių metu, buvo, apaštalų žodžiais, dvasinė maistas (1 Kor. 10:3) ir tikrosios Dangaus Duonos provaizdis. Pats Kristus sako: „Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. Čia yra duona, nužengusi iš dangaus, kad ją valgantis nemirtų" (Jn. 6:49–50). Artosas primena mums, kad Bažnyčios kelionė yra velykinė kelionė, kurioje maitinimės kita, amžinąja mana.
Padėjimo duonos
Palapinėje ir šventykloje ant auksinės stalo nuolat gulėdavo dvylika kepaliukų — veido duonos (Kun. 24:5–9), stovėjusios Dievo akivaizdoje. Jos liudijo nuolatinį Viešpaties buvimą tarp Savo tautos. Artosas, stovintis priešais Karališkąsias duris per visą Šviesiąją savaitę, yra naujatestamentinis šio provaizdžio išsipildymas: nuolatinis Prisikėlusio Kristaus buvimas Bažnyčios akivaizdoje.
Apaštalų tradicija
Sena bažnytinė tradicija, išsaugota liturginėse knygose ir išaiškinta daugelio tėvų, artoso kilmę sieja su pačiais apaštalais. Po Viešpaties Žengimo į dangų, susirinkdami prie stalo, apaštalai — pagal bendrą bažnytinių rašytojų liudijimu patvirtintą papročią — palikdavo vieną vietą tuščią ir dėdavo ant jos duoną, tarsi Mokytojui.
Taip jie išpažino tikėjimą, kad Kristus, nors ir kūniškai žengęs į dangų, neregimais keliais būna su jais, pagal Savo žodį: „Štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt. 28:20).
Šiame paprastame ir giluminiame papročiuje telpa visa ankstyvosios krikščionybės ekleziologija: Bažnyčia yra ne žmonių bendrija, susirinkusi aplink Nesančiojo atminimą, bet gyvasis Kūnas, suburtas Prisikėlusiojo buvimu. Duona apaštalų stalo viduryje — regimas neregimo buvimo ženklas.
Apie tai paliudija ir šventasis Ignacas Dievo Nešėjas, apaštalų Jono mokinys. Laiške efeziečiams jis eucharistinę Duoną vadina:
„…nemirtingumo vaistais, priešnuodžiu, kad nemirtume, bet gyventume Jėzuje Kristuje amžinai." Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas efeziečiams, sk. 20
Nors šie žodžiai skirti pirmiausia Eucharistijai, jie nušviečia ir artosą — kaip paveikslą, vedantį tikinčiojo širdį prie paties Nemirtingumo Taurės.
Kristus — Gyvenimo duona
Šventasis Simonas Salonikiečius — XV amžiaus didysis liturgistas ir teologas — pateikia mums trumpiausią ir giliausią artoso aiškinimą:
„Artosas yra Kristaus, kuris yra Gyvenimo duona, paveikslas… nes Jis pats sakė: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus." Šv. Simonas Salonikiečius, Apie šventus sakramentus
Ši trumpa formulė apima viską: artosas yra paveikslas (εἰκών) — ne vien priminimas, bet to, kas vaizduojama, apsireiškimas. Stačiatikių teologijoje paveikslas yra susijęs su pirmavaizdžiu malonės ryšiu; gerbdami paveikslą, kylame prie Pirmavaizdžio.
Šventieji tėvai vieningai moko, kad Kristus yra tikrasis žmogaus maistas. Šventasis Jonas Damaskietis „Tikslajame stačiatikių tikėjimo išdėstyme" sako, kad Viešpats, norėdamas padaryti mus Savo Dievybės dalininkais, pasirinko tai, kas žmogui natūralu — duoną ir vyną — ir per juos perduoda mums Pats Save. Artosas, stovintis besimeldžiančiųjų akivaizdoje, nuolat primena šią paslaptį: Dievas nusižemina iki žmogaus kukliais ir pažįstamais pavidalais, norėdamas pakelti žmogų iki Savęs.
Šventasis Nikolajus Kabasilas „Dieviškosios liturgijos komentare" subtiliai pastebi: viskas Bažnyčios gyvenime veda į Kristų ir viskas iš Jo kyla. Pašventinta duona, gulinti bažnyčios viduryje, yra tarsi tylus pamokslas: „Štai Jaunikis, štai Duona, štai Gyvenimas — ateik ir ragauk."
Artosas ir Eucharistija
Reikia labai aiškiai pasakyti: artosas nėra Eucharistija. Jis nepavirstas Kristaus Kūnu. Jis nepakeičia Komunijos. Šių dviejų realybių supainiojimas būtų teologinė ir pastoracinė klaida.
Tačiau artosas su Eucharistija yra susijęs paslaptingu ryšiu — kaip ikona su vaizduojamu veidu, kaip pirmtakas su Tuo, kuriam kelią tiesia. Šventieji tėvai skiria Paslaptį (μυστήριον) ir jos atvaizdus (ἀντίτυπα, σύμβολα). Viskas, kas supa Eucharistiją — antidoras, prosfora, artosas — yra palaiminimai (εὐλογίαι), tekantys iš Taurės ir vedantys į Taurę.
Šventasis Maksimas Išpažintojas „Mystagogijoje" moko, kad visas bažnyčios gyvenimas yra simbolinė liturgija — vieningas kūrinijos kilimas į Dievą. Artosas šiame kilime turi savo vietą: primena Prisikėlusįjį, sieja savaitę su Emauso vakariene (Lk. 24:30–31), grąžina protą prie Taurės ir rengia širdį ją priimti.
Šventasis Jonas Auksaburnis su jam būdingu karštumu primena:
„Ne tik regimoji duona, bet Dievo malonė, susijungusi su tikėjimu, teikia mums stiprybę." Šv. Jonas Auksaburnis
Šie žodžiai yra raktas. Šventybė be tikėjimo — negyva materija. Šventybė, priimta su tikėjimu, tampa malonės vartais. Taip žiūrime ir į artosą: ne kaip į „stebuklingą daiktą", bet kaip į ženklą, per kurį Dievas širdžiai duoda tai, ko siela ieško.
Liturginė reikšmė
Velykų naktį, po užaltarinės maldos Liturgijoje, artosas pašventinamas ypatinga malda, kurioje Bažnyčia išpažįsta: Kristus yra tikroji amžinojo gyvenimo Duona. Ant jo vaizduojamas arba Kryžius su erškėčių vainiku — Prisikėlusiojo pergalės prieš mirtį ženklas, — arba paties Prisikėlimo ikona.
Tai ne atsitiktinis puošmenas: Kryžius ir Prisikėlimas yra neatsiejami, kaip moko šventasis Jonas Damaskietis: „Kryžiumi džiaugsmas visam pasauliui."
Per visą Šviesiąją savaitę artosas ilsisi ant analogiono priešais ikonostasą — tarsi Pats Kristus tarp mokinių. Jis nešamas procesijoje aplink bažnyčią: Bažnyčia žengia su savo Viešpačiu, kaip kadaise mokiniai ėjo Emauso keliu. Šioje procesijoje — džiaugsmingas išpažinimas, kad Velykos neišeina: jos tampa viso Bažnyčios gyvenimo paveikslu.
Šviesiąjį šeštadienį, po užaltarinės maldos, artosas laužomas ir dalinamas tikintiesiems. Šis veiksmas turi didžiausią liturginę ir ekleziologinę reikšmę. Kas buvo viena, tampa daugiu — ne skaidydamasi, bet daugindamasi. Kiekvienas gauna savo mažą dalelę — ir per ją visą dovaną: „nes viena duona, tai mes daugelis esame vienas kūnas: visi esame tos vienos duonos dalininkais" (1 Kor. 10:17).
Čia spindi Bažnyčios paslaptis: vienybė, kurią nesunaikina daugis, ir daugis, kuris nesunaikina vienybės. Artosas tą akimirką tampa pačios Bažnyčios ikona — viena ir visa apimančia.
Artosas tikinčiojo gyvenime
Artoso gabalėlį įprasta laikyti ikonų kampelyje namuose — po ikonų, švarioje vietoje. Jo valgoma nevalgius, su malda, paprastai kalbant: „Kristus prisikėlė iš numirusių, mirtimi mirtį sutrypęs ir esantiems kapuose gyvybę dovanojęs."
Senoje rusų tradicijoje artosas buvo priimamas ypač liūdesio, ligos, dvasinio nusiminimo dienomis — kaip pasitikėjimo Prisikėlusiu Viešpačiu ženklas. Bet ne kaip priemonė, o kaip susitikimas. Šventieji tėvai griežtai įspėja nuo prietaringo požiūrio į šventybes: malonė nėra daiktas, jos negalima „paimti", ją galima tik priimti — su tikėjimu, nuolankumu ir dėkingumu.
Vyskupas Teofanas Atsiskyrėlis savo laiškuose primygtinai teigia: kiekviena šventybė namuose — ikona, kryžius, smilkalai, artosas — turi pakelti protą į maldą. Be maldos šventybė lieka nebyli. Su malda ji tampa žodžiu, kreiptu į Dievą, ir Dievo žodžiu, kreiptu į mus.
Taip kukliame pašventintos duonos gabalėlyje susijungia: namų Bažnyčia ir šventyklos Bažnyčia, asmeninė malda ir bendras velykingas džiaugsmas, maža žmogaus širdis ir beribis Prisikėlimo džiaugsmas.
Duona, kuri surenka
Seniausio krikščioniško paminklo — „Didachės" (I a. pabaiga) — išsaugota malda virš laužomos duonos:
„Kaip ši laužoma duona buvo išbarstyta po kalvus ir, surinkta, tapo viena, taip Tavo Bažnyčia iš žemės pakraščių tesusirenka į Tavo Karalystę." Didachė, sk. 9
Šis paveikslas yra vienas seniausių ir brangiausių krikščioniškoje sąmonėje. Grūdai, sutelkti į vieną kepalą, — tai Bažnyčios ikona: kiekvienas iš mūsų yra grūdas, ir kiekvienas per Kristaus Kančią ir Šventosios Dvasios galią įeina į vieną Duoną — vieną Kūną.
Artosas nešioja šios paslapties atspindį. Jis primena, kad Kristaus Prisikėlimas yra ne privatus įvykis, o soborinis džiaugsmas, kuriame susiburia visa Bažnyčia iš žemės pakraščių.
Šventasis Kiprijonas Kartaginietis plėtoja šį paveikslą: „Kaip ši duona pagaminta iš daugelio grūdų, taip Dievo tauta, būdama daugis, yra vienas kūnas Kristuje." Artosas — tylus šios tiesos skelbėjas.
Velykos, kurios nesibaigia
Galiausiai artosas savyje nešioja eschatologinį matmenį. Jis ilsisi ant analogiono per visą Šviesiąją savaitę — o ši savaitė, pagal šventųjų tėvų mokymą, yra aštuntosios dienos paveikslas, dienos, kuri nepažįsta vakaro, — Karalystės dienos.
Šventasis Maksimas Išpažintojas rašo, kad Kristaus Prisikėlimas atveria aštuntąją dieną — amžino bendravimo su Dievu dieną. Šioje šviesoje kiekvienas Šviesiojo savaitės veiksmas — „Kristus prisikėlė" giedojimas, procesijos, pašventintas artosas — yra amžinybės prasiveržimas į laiką.
Kai Šviesiąjį šeštadienį artosas laužomas, Bažnyčia tarsi sako mums: velykingas džiaugsmas nelieka bažnyčioje — jis dalijamas tarp visų tikinčiųjų ir per juos išeina į pasaulį. Šviesioji savaitė baigiasi kalendoriuje, bet nesibaigia malonėje: ji tampa viso krikščionio gyvenimo, viso Bažnyčios gyvenimo, viso pasaulio, laukiančio galutinio atsimainymo, raugu.
Džiaugsmas, kuris lieka
Kai žmogus ima į rankas artoso gabalėlį, jis prisiliečia ne tik prie pašventintos duonos, bet prie Velykų džiaugsmo, kuris nesibaigia. Jis prisiliečia prie apaštalų stalo, prie kurio neregimais keliais buvo Kristus. Prie manos stebuklo dykumoje. Prie vakarienės Emause, kur Viešpats buvo pažintas laužant duoną. Prie Švenčiausios Taurės, kurioje priimame Patį Gyvąjį Dievą.
Štai kodėl artosas — ne obrzadas, o pamokslas be žodžių. Pamokslas, kad Velykos — tai ne diena, o kelias. Ne atminimas, o susitikimas. Ne praeitis, o dabartis, besitęsianti į amžinybę.
Tegul mūsų namuose ir mūsų širdyse išlieka šis tylus Kristaus buvimo ženklas. Priimdami artosą, teprisimename Išganytojo žodžius:
„Aš esu gyvenimo duona; kas ateina pas mane, niekada nebealks."